Ar verta į Lietuvą važiuoti automobiliu, svarstėme gana ilgai. Patarimų gavome iš dviejų stovyklų: vieni sakė, kad kelionė per daug varginanti ir net pavojinga, o kiti skatino išbandyti – juk tik savo kailiu patyręs suprasi, ką tai reiškia.
Iš tikrųjų, didžiausias paskatinimas važiuoti, o ne kaip visada – skristi lėktuvu, buvo tai, kad tik vasaros pradžioje įsigijom pirmąjį automobilį Anglijoje. Tai nuo to laiko mūsų laisvalaikis visada kelyje, turbūt taip būna visiems pradžioje, kol atsidžiaugi nepriklausomomis nuo traukinių, autobusų ir lėktuvų tvarkaraščių kelionėmis.
Skaičiavom, dėliojom ir galvojom – kelionė į Lietuvą automobiliu turi ir pliusų, minusų. Pliusai tie, kad važiuoji, kada nori, nereikia taikytis prie skrydžių tvarkaraščių, kurie nėra itin patogūs skrendant pigiosiomis oro linijomis – arba išskrendi iš Londono oro uostų labai anksti ryte, arba nusileidi Lietuvoje ar Latvijoje labai vėlai. Tada reikia ieškoti, kas namo parvežtų, o mums artimiausias – Rygos oro uostas už 160 km. Ir vėliau Lietuvoje priklausai nuo kitų malonės, kas kur pavežės. Susisiekimas viešuoju transportu iš nedidelio miestelio per daug sudėtingas. Ir aišku, vežiesi rūbų, lauktuvių ir viso kito, kiek tik nori.
Tačiau keliaujant automobiliu yra ir minusų. Visų pirma – kelionė užtrunka parą ir vairuoti reikia patiems. Antra – vairas dešinėje pusėje, o išvykus iš Anglijos tai nėra labai patogu (bet ir ne taip nepatogu, kaip galvojom, kad bus!). Prieš kokius šešerius metus, kai Londone lankėmės vasaros atostogų metu, į Lietuvą grįžom autobusu. Pusantros paros kelionė buvo labai varginanti, nors galėjom visą laiką miegoti, tačiau dėl vietos trūkumo buvo labai nepatogu – automobilyje nepalyginimai patogiau.
Su tokiom mintim išsiruošėm į savo pirmąją kelionę. Iš anksčiau tokią kelionę jau patyrusių draugų gavom patarimų, ką reikia turėti, dar šį tą ir internete radom, kaip paruošti anglišką automobilį kelionei į Europą.
Automobiliui, kuris yra sukurtas važinėti kairėje kelio pusėje, įvažiavus į Europą, būtina pridengti žibintus specialiais lipdukais, kad neakintum kitų vairuotojų. Angliškai jie vadinasi headlamp converters, jų galima įsigyti internete (pvz. ebay.co.uk) arba parduotuvėse (pvz., Halfords). Neturint tokių, kiekvienoje Europos šalyje galima gauti baudą.
Kiekvienoje šalyje privaloma turėti gesintuvą, avarinį ženklą, atšvaitinę liemenę, vaistinėlę, o Prancūzijoje papildomai reikalaujama turėti atsargines lemputes automobilio žibintams ir 2 vienkartinius alkotesterius (šiuos dalykėlius taip pat galima įsigyti internete, o Halfords parduoda visą rinkinį už £29.90, kuriame sudėta viskas, ko reikia kelionei į užsienį).
Turintiems britišką vairuotojo pažymėjimą, reikėtų nepamiršti pasiimti popierinės pažymėjimo dalies (paper counterpart). Taip pat pasitikrinkite, kad automobilio draudimas galiotų ir Europoje.
Kelionei iš Anglijos į Lietuvą pasirinkom Eurotunelį, kuris iš Folkestoune’o į Prancūziją nugabeno per 35 min. Bilietas kainavo 72£ (užsisakyti galima čia>>), kelto bilietai buvo tik šiek tiek pigesni (apie 60£), tačiau tada norėjom taupyti laiką, ne pinigus. Buvom užsisakę 22 val. traukinį, bet atvykom anksčiau, spėjom į 21 val. maršrutą. Eurotunelyje leidžiama vykti dviem valandomis anksčiau arba vėliau nei užsakytas maršrutas, tik gali tekti sumokėti kainų skirtumą, jei užsakytas bilietas buvo pigesnis.
Per 35 min. atvykę į Kalę (Calais), Prancūziją, Belgiją ir Olandiją pralėkėm nepastebimai. Geriausi keliai pasirodė Belgijoje. Nors ten važiavom naktį, tačiau keliai buvo gerai apšviesti, tai ir vairuoti nebuvo sunku, taip sakė vairuotojas. Vokietijoje irgi važiavome naktį, greitis autobanuose neribojamas, bet paryčiais užklupo kruša, tai matomumas buvo toks prastas, kad vos 90 km/h galėjome važiuoti.
Mums, naujų vaizdų ištroškusiems keliauninkams, buvo labai gaila, kad negalėjom užsukti į įdomius Europos miestus – Briugę, Berlyną, Varšuvą… Kitąsyk, prisižadėjom sau, tokiai kelionei skirsime daugiau laiko ir užsuksime į šiuos miestus bent kelioms dienoms.
Galiausiai, po maždaug 10 valandų kelionės, pasiekėm Lenkiją (iš namų Londone išvykom 19 val., Lenkijos sieną kirtom 6 val. ryto). Čia mus pasitiko tankai, sunkvežimiai, traktoriai, o sustojimo aikštelėse laukė čigonai ir siūlė pirkti telefonus bei peilių rinkinius. Prie viso šito pridėjus dar ir karščiausią metų dieną Lenkijoje bei Lietuvoje, išėjo nelabai maloni kelionė.
Gal perdedu – mokamų kelių atkarpa Lenkijoje iki Varšuvos neprailgo, keliai geri ir važiuoti buvo gana paprasta. Mokamos kelių atkarpos Lenkijoje kainavo 72.90 zlotų (mokėti reikėjo keturiuose punktuose – 33 zlotus, du kartus po 15 zlotų ir 9.90 zloto). Vieninteliu metu Lenkijoje buvome apsikeitę – ryte porą valandų vairavau aš pati, kol eismas nebuvo labai didelis.
Lenkiškų kelių nepatogumai prasidėjo už Varšuvos. Temperatūra lauke buvo virš 35 laipsnių, saulė spigino, o eismą Lenkijos miesteliuose ir kaimuose stabdė traktoriai, kombainai ir kelio darbai. Jau buvom pavargę, tai tie kaimeliai ir miesteliai per Lenkiją Lietuvos link atrodė nesibaigiantys. Darbo dieną automobilių keliuose buvo daug.
Grįžtant atgal, šeštadienį, kai šiuo keliu riedėjom dar visai neseniai pradėję kelionę iš Lietuvos, buvo daug lengviau – nepavargusiems važiuoti per Lenkiją daug paprasčiau. Grįžtant nuovargį labiausiai jautėm Vokietijoje, kai keliavom jau kokį 15 valandų.
Kelionei atgal į Angliją eurotunelio nesirinkom – kainų skirtumas buvo didelis. Kelto bilietas kainavo 80£ (keltų bilietus užsisakyti galima čia>>), eurotunelio – 145£. Tai pasirinkom valandą ilgesnį, bet beveik perpus pigesnį kelionės per Lamanšo sąsiaurį variantą. Kelto ir eurotunelio bilietų kainos nėra pastovios, skirasi priklausomai nuo paros laiko ir kiek iš anksto perkamas bilietas.
Keltas buvo F&O Ferries ir atvykusius anksčiau, mus įleido į valandą ankstesnį keltą be jokių papildomų mokesčių, nors ant bilieto ir rašė, kad pakeitimų mokestis yra 20£, tačiau niekas papildomai mokėti neprašė, tai ir nesidomėjom, kodėl.
Kai pamatėm baltąsias kalvas, supratom, kad Doveris ir Anglijos krantai jau arti ir mūsų ilgoji kelionė greit baigsis. Kažkaip nejučia, per pusantros valandos, jau buvom namie. Kuo daugiau važinėji, tuo labiau atstumai darosi trumpesni ir kelios valandos kelyje atrodo visiškas niekis.
Jei paklaustumėte, ar dar keliautume į Lietuvą automobiliu, atsakytume, kad turbūt taip. Nebuvo taip jau blogai, kaip galvojom, kad gali būti.
Po šios kelionės, jau daug kartų teko keltis keltu ir važiuoti eurotuneliu, išbandyti kitus Europos ir Amerikos kelius. Kelionių automobiliu maršrutus talpinam čia>>.
Autorius Jolanta Poškė www.buvauten.lt